Kiekviena iš mūsų šioje salėje,

pripažinkime, kad mums pasisekė.

Mes negyvename pasaulyje,

kuriame gyveno mūsų mamos, kur gyveno mūsų senelės,

kai karjeros galimybės moterims buvo labai ribotos.

Ir jei jūs šiandien esate šioje salėje,

dauguma iš mūsų užaugo pasaulyje,

kuriame galiojo pagrindinės žmogaus teisės,

ir, stebėtina, mes vis dar gyvename pasaulyje,

kur daliai moterų jos negalioja.

Nepaisant to, mes vis dar turime problemų

ir tai yra tikra problema.

Ir ši problema yra:

moterys nepatenka

į jokios srities elitą

niekur pasaulyje.

Skaičiai nusako šią temą gana aiškiai.

Iš 190 valstybių vadovų

devynios yra moterys.

Iš visų pasaulio parlamentarų

13 procentų yra moterys.

Privačiame sektoriuje

vadovaujančias pozicijas -

direktorių, valdybos narių -

15, 16 procentų užima moterys

Šie skaičiai nepasikeitė nuo 2002

ir juda klaidinga kryptimi.

Netgi ne pelno siekiančiame pasaulyje,

pasaulyje, kurį mes kartais suvokiame

kaip dažniau valdomą moterų,

moterys tarp vadovų - 20 procentų.

Mes turime dar vieną problemą,

kad moterys susiduria su sunkesniais pasirinkimais

tarp profesinės sėkmės ir asmeninio pasitenkinimo.

Neseniai pristatytas tyrimas JAV

parodė, kad tarp susituokusių aukštesnio lygmens vadovų

du trečdaliai vedusių vyrų turi vaikų

ir tik trečdalis ištekėjusių moterų turėjo vaikų.

Prieš keletą metų buvau Niujorke,

ir vedžiau derybas dėl sandorio

ir aš buvau viename iš tų prašmatnių Niujorko privataus kapitalo ofisų,

kaip galite įsivaizduoti.

Ir aš susirinkime - maždaug trijų valandų ilgumo susirinkime -

ir po dviejų valandų atsiranda poreikis biologinei pertraukėlei,

visi atsistoja,

ir partneris, vadovaujantis susirinkimui,

atrodo labai susigėdęs.

Ir aš suprantu, kad jis nežino

kur jo ofise yra moterų tualetas.

Taigi, aš pradedu dairytis kartoninių dėžių

vildamasi, kad jie tik įsikraustė, bet nematau nė vienos.

Aš ir paklausiau: "Ar jūs tik įsikraustėte į šį ofisą?"

Ir jis atsakė: "Ne, mes čia esame beveik metus".

Aš pasakiau: "Ar norite pasakyti,

kad aš esu vienintelė moteris

kuri vedė derybas šiame ofise pastaruosius metus?"

Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė:

"Taip. Arba jūs esate vienintelė, kuriai reikėjo į tualetą".

(Juokas)

Taigi, kyla klausimas,

kaip mes tai ruošiamės pakeisti?

Kaip pakeisime tuos skaičius viršūnėje?

Kaip mes tai pakeisime?

Aš noriu pradėti sakydama,

aš kalbu apie tai -

apie moterų išlaikymą tarp darbuotojų -

nes aš tikiu, kad tai ir yra atsakymas.

Aukštas pajamas turinčios darbo jėgos dalis,

žmonės, kurie atsiduria viršuje -

Fortune 500 firmų valdybos pirmininkų darbai,

ar kitų šakų atitikmenys -

problema, esu įsitikinusi,

yra ta, kad moterys nubyra.

Šiuo metu žmonės daug kalba apie tai,

ir jie kalba apie lankstų darbo laiką ir mentoriavimą

ir programos moterų ugdymui, kurias turėtų taikyti įmonės.

Aš nenoriu kalbėti apie nė vieną iš jų,

nors tai ir yra labai svarbu.

Šiandien aš noriu susitelkti ties tuo, ką mes kiekvienas galime pakeisti.

Ką turime skelbti sau?

Ką turime skelbti moterims, kurios dirba su mumis ir mums?

Ką turime skelbti savo dukterims?

Iš pradžių noriu aiškiai pasakyti,

kad šia kalba nesmerkiu.

Aš nepasakysiu teisingo atsakymo.

Ir jo net neturiu.

Pirmadienį išvažiavau iš San Francisko, kur gyvenu,

ir buvau pakeliui į lėktuvą, į šią konferenciją.

Ir mano dukra, kuriai trys, kai palikau ją vaikų darželyje,

"apsikabino koją"

verkdama: "mamyte, neskrisk".

Tai sunku. Kartais jaučiuosi kalta.

Nepažįstu moterų,

nesvarbu, ar jos namų šeimininkės, ar darbuotojos,

kurios nesijaustų taip laiks nuo laiko.

Taigi, nesakau, kad karjera

yra teisingas kelias kiekvienai.

Mano pranešimas yra apie tai, kas svarbu,

jei nori likti darbe.

Ir aš manau, tai trys dalykai.

Pirma, sėdėk prie stalo.

Antra, paversk savo partnerį tikru partneriu.

Ir trečia, neišeik prieš išeidama.

Pirma: sėdėk prie stalo.

Vos prieš porą savaičių, Facebook kompanijoje

svečiavosi labai aukštas vyriausybės pareigūnas,

kuris atvyko susitikti su valdybos pirmininkais

iš Silicio slėnio.

Ir visi sėdėjo lyg ir prie stalo.

Ir dvi moterys, kurios atvyko su juo,

kurios turėjo ganėtinai aukštas pareigas jo skyriuje,

ir aš joms pasakiau maždaug: "Sėskit prie stalo. Ateikit, sėskit prie stalo",

o jos sėdėjo kabineto kampe.

Paskutiniais studijų metais

turėjau paskaitą Europos intelektualioji istorija.

Ar ne puikus tai dalykas studijuojant?

Aš norėčiau tai pastudijuoti dabar.

Ir aš lankiau ją su kambarioke, Carrie,

kuri buvo puiki literatūros studentė

ir tapo puikia literatūros mokslininke,

ir savo broliu,

protingu, vandensvydį žaidžiančiu, medicinos

antro kurso studentu.

Mes trise lankėme šią paskaitą.

Ir tada Carrie perskaito visas knygas

graikų ir lotynų kalbomis,

lanko visas paskaitas.

Aš perskaitau visas knygas anglų kalba,

ir lankau didžiąją dalį paskaitų.

Mano brolis kaip ir neturi laiko.

Jis perskaito vieną knygą iš 12

ir nueina į keletą paskaitų,

įžygiuoja į mūsų kambarį

keletą dienų prieš egzaminą ir leidžiasi pamokomas.

Visi trys nueiname į egzaminą, atsisėdame,

ir sėdime ten tris valandas -

su savo mėlynom knygelėm - taip, aš tokia sena.

Ir išeidami susižvalgome, klausdami, "Kaip sekėsi?"

Carrie sako: "bičiuliai, jaučiu, neatskleidžiau pagrindinio dalyko

helenų dialektikoje."

Aš sakau, "Dieve, būčiau galėjus susieti

Džono Loko nuosavybės teoriją su vėlesniais filosofais."

O mano brolis sako:

"Aš gavau geriausią pažymį iš kurso."

"Tu gavai geriausią pažymį iš kurso?

Tu gi nieko nemoki."

Šių istorijų problema

yra ta, ką rodo skaičiai:

moterys sistemiškai nuvertina savo gebėjimus.

Jei patikrinsite vyrus ir moteris,

ir paklausi klausimų apie visiškai objektyvius kriterijus, kaip pažymių vidurkio,

vyrai pasako truputį aukštesnį,

o moterys truputį žemesnį.

Moterys nesidera dėl savo pozicijos.

Pastarųjų dviejų metų tyrimas

apie žmones, kurie pradeda dirbti po aukštojo mokslo

parodė, kad 57 procentai vaikinų,

ar, sakyčiau, vyrų,

derasi dėl pirmojo atlyginimo,

ir tik septyni procentai moterų.

Ir svarbiausia,

vyrai priskiria savo sėkmę sau,

o moterys priskiria ją kitiems, išoriniams faktoriams.

Jei paklausi vyrų, kodėl jie gerai atliko darbą,

jie atsakys, "Aš gi nuostabus.

Akivaizdu, kodėl dar klausi?"

Jei paklausi moterų, kodėl jos gerai atliko darbą,

ji atsakys, kad kažkas joms padėjo,

joms pasisekė, jos sunkiai dirbo.

Kodėl tai svarbu?

Žmogau, tai labai svarbu,

nes niekas negaus kampinio kabineto

sėdėdamas kampe, ne prie stalo,

ir niekas nebus paaukštintas pareigose

jei nemano, kad neužsitarnavo sėkmės,

ar net nesupranta savo sėkmės.

Norėčiau, kad sprendimai būtų lengvi.

Norėčiau, kad galėčiau pasakyti toms jaunoms moterims, dėl kurių dirbu,

toms tobuloms moterims,

"Tikėk savimi ir dėrėkis dėl savęs.

Būk savo sėkmės šeimininkė."

Norėčiau pasakyti tai savo dukrai.

Bet tai nėra taip paprasta.

Nes skaičiai rodo, kad visų prima

sėkmė ir populiarumas

teigiamai koreliuoja vyrams

ir neigiamai koreliuoja moterims.

Ir visos linksi galvomis,

nes mes visos žinome, kad tai tiesa.

Vienas tyrimas tai labai gerai parodo.

Žinoma Harvardo verslo mokyklos studija

apie moterį, vardu Heidi Roizen.

Ji yra verslininkė

Silicio slėnyje,

ir ji naudojasi kontaktais,

kad taptų labai sėkminga rizikos kapitalo valdytoja.

2002 - ne taip seniai -

Kolumbijos universiteto profesorius

paėmė šią situaciją ir pervadino ją Howard'u Roizen.

Ir išdalino šią atvejo analizę, abi versijas,

dviems studentų grupėmis.

Jis pakeitė lygiai vieną žodį:

"Heidi" į "Howard'ą".

Bet tai pakeitė labai daug.

Tada jis apklausė studentus,

ir, gera žinia, studentai, tiek vyrai, tiek moterys,

manė, kad Heidi ir Howard'as buvo vienodai kompetentingi,

ir tai gerai.

Blogai tai, kad visi mėgo Howard'ą.

Jis šaunus vaikinas. Norisi jam dirbti.

Nori su juo eiti žvejoti.

O Heidi? Nežinau...

Ji truputį prasisiekusi. Ji truputį politiška.

Neaišku, ar norėtųsi jai dirbti.

Tai ir yra keblumas.

Mes turime pasakyti savo dukroms ir kolegėms,

mes turime pasakyti sau, kad mes gavome 10,

kad siektume aukštesnių pareigų,

kad sėdėtume prie stalo,

ir mes turime daryti tai pasaulyje,

kuriame mums reikės dėl to aukotis,

net jei broliams to nereiks.

Liūdniausia, kad tai nelengva prisiminti.

Aš papasakosiu istorija, dėl kurios man gėda,

bet aš manau, kad tai svarbu.

Facebook kompanijoje ne per seniausiai skaičiau šią paskaitą

maždaug šimtui darbuotojų,

ir po keletos valandų, jauna moteris, kuri dirba

kitoje mano nedidelio stalo pusėje,

norėjo su manimi pasikalbėti.

Aš pasakiau "gerai", ji atsisėdo ir mes kalbėjomės.

Ji pasakė: "Aš šiandien kai ką išmokau.

Aš išmokau, kad turiu laikyti ranką iškeltą."

Aš paklausiau: "Ką turite galvoje?"

Ji atsakė: "Na, jūs skaitėte šią paskaitą,

ir pasakėte, kad atsakysite dar du klausimus.

Aš laikiau pakeltą ranką kaip daugybė kitų žmonių, o jūs atsakėte dar du klausimus.

Aš nuleidau ranką, ir pastebėjau, kad visos moterys nuleido rankas,

ir tada jūs atsakėte dar daugiau klausimų,

užduotų tik vyrų."

Ir aš pagalvojau:

oho, jei aš - kuriai, akivaizdu, tai rūpi -

skaitau šią paskaitą,

ir jos metu net negaliu pastebėti,

kad vyrų rankos dar pakeltos,

ir moterų rankos dar pakeltos,

ar geri mes esame

kompanijų ir organizacijų vadovai,

matydami, kad vyrai siekia galimybių

labiau, nei moterys?

Mes turime pasodinti moteris prie stalo.

(Plojimai)

Antra žinutė:

padaryk savo partnerį tikru partneriu.

Aš įsitikinau, kad mes labiau patobulėjome darbo rinkoje

nei namuose.

Skaičiai tai aiškiai parodo.

Jei moteris ir vyras dirba pilną darbo dieną

ir turi vaiką,

moteris atlieka dvigubai daugiau namų ruošos nei vyras,

ir moteris padaro trigubai daugiau

su vaiko priežiūra susijusių darbų.

Taigi, ji dirba tris arba du darbus,

o jis vieną.

Kaip manote, kas nebedirbs, kai kuriam nors reikės pasilikti namuose?

Viso to priežastys yra labai sudėtingos,

ir aš neturiu laiko į jas gilintis.

Ir aš nemanau, kad sekmadieninės futbolo varžybos

ir tinginystė yra viso to priežastis.

Aš manau, priežastis yra sudėtingesnė.

Aš manau, kaip visuomenė,

mes labiau spaudžiame berniukus būti sėkmingais,

nei mergaites.

Aš pažįstu vyrų, kurie lieka namie

ir dirba namuose, kad padėtų žmonoms, siekiančioms karjeros,

ir tai sunku.

Kai aš einu į mamyčių renginius

ir pamatau ten tėvą,

pastebiu, kad kitos mamytės

nežaidžia su juo.

O tai jau problema,

nes tai turi tapti taip pat svarbu, kaip darbas,

nes sunkiausias darbas pasaulyje yra dirbti namuose,

abiejų lyčių žmonėms,

jei norime išlyginti situaciją ir leisti moterims likti darbe.

(Aplodismentai)

Moksliniai tyrimai rodo, kad namų ūkiuose, kur uždirbama po lygiai,

ir po lygai pasidalinama atsakomybe,

taip pat dvigubai mažiau skyrybų.

Ir jei tai nėra pakankama motyvacija kiekvienam,

jie taip pat turi daugiau,

kaip čia pasakyti?..

jie geriau vienas kitą pažįsta bibline prasme.

(Pritarimo šūksniai)

Trečia žinutė:

neišeik prieš išeidama.

Aš manau, kad labai ironiška,

kad veiksmai, kurių moterys imasi -

aš stebiu tai nuolat -

tam, kad liktų darbo rinkoje,

iš tikro ilganiui nulemia jų išėjimą.

Štai kas nutinka:

Mes visi esame užsiėmę. Kiekvienas užsiėmęs. Moteris yra užsiėmusi.

Ir ji pradeda galvoti apie gimdymą,

ir nuo tos sekundės, kai ji pradeda galvoti apie gimdymą,

ji pradeda galvoti, kaip padaryti erdvės tam vaikui.

"Kaip aš suderinsiu tai su visa kuo, ką darau?"

Ir tiesiog nuo tos akimirkos

ji nebekelia rankos,

ji nenori paaukštinimo, ji nesiima naujo projekto,

ji nesako: "Aš, aš noriu tai daryti".

Ji pradeda atsitraukti.

Problema ta,

sakykime, ji pastos tą dieną, ta dieną,

devyni nėštumo mėnesiai, trys mėnesiai motinystės atostogų,

šeši mėnesiai gaudant kvapą -

visu greičiu pralekia du metai.

Dar dažniau - kaip pastebėjau -

moterys pradeda apie tai galvoti dar anksčiau:

kai susižada, kai išteka,

kai pradeda galvoti, kad reikėtų pradėti bandyti pastoti, o tai gali užtrukti.

Viena moteris norėjo su manimi apie tai pasikalbėti,

aš į ją pažiūrėjau - ji atrodė truputį per jauna.

Paklausiau: "Taigi, jūs su vyru galvojate apie kūdikį?"

Ir ji atsakė: "O ne, aš neištekėjusi".

Ji net neturėjo vaikino.

Aš pasakiau: "Jūs sukate galvą dėl to

gerokai per anksti".

Bet svarbiausia yra tai, kas atsitinka

jums vos pradėjus tyliai atsitraukti?

Kiekvienas, kuris tai išgyveno -

ir aš galiu patvirtinti, kai turite vaiką namie,

jūsų darbas turėtų būti tikrai geras, kad ten grįžtumėt,

nes sunku palikti tą vaiką namie -

Jūsų darbas turi turėti iššūkių.

Jis turi teikti pasitenkinimą.

Turite jausti, kad jūs ką nors keičiate.

Ir jei prieš du metus jūsų nepaaukštino pareigose,

o kažkurį vaikiną šalia jūsų,

jei prieš tris metus

nustojote ieškoti naujų galimybių,

jūs nuobodžiausite,

nes turėjote laikyti nuspaudusios greičio pėdalą.

Neišeikite prieš išeidama.

Likite.

Laikykite pėdą ant greičio pėdalo,

iki tos dienos, kol turėsite išeiti

ir padaryti motinystės pertrauką -

ir tada priimkite sprendimus.

Nedarykite sprendimų pernelyg iš anksto,

ypač tų, kuriuos darote nesąmoningai.

Mano karta, deja,

nepakeis skaičių viršūnėje.

Jie tiesiog nejuda.

Mes nepasieksime to, kad 50 procentų populiacijos -

mano kartoje nebus 50 procentų [moterų]

nė vienos verslo šakos viršūnėje.

Bet aš tikiuosi kad ateities kartos tai galės.

Aš manau, kad pasaulis, kurį būtų valdytas,

kur pusė mūsų šalių ir pusė mūsų įmonių

būtų buvę valdomos moterų, būtų buvęs geresnis pasaulis.

Ir ne tik dėl to, kad žmonės būtų žinoję, kur moterų tualetai,

net jei tai ir būtų buvę labai naudinga.

Aš manau, kad pasaulis būtų buvęs geresnis.

Aš turiu du vaikus.

Aš turiu penkerių sūnų ir dvejų dukterį.

Aš noriu, kad mano sūnus galėtų rinktis

visiškai atsiduoti darbui ar namams,

ir noriu, kad mano dukra galėtų rinktis

ne tik būti sėkminga,

bet ir būti mėgiama už savo pasiekimus.

Ačiū.

(Aplodismentai)