Norėčiau, kad užsimerktumėte.
Įsivaizduokite, kad stovite
priešais savo namo paradines duris.
Norėčiau, kad pastebėtumėt durų spalvą,
ir medžiagą iš kurios jos pagamintos.
Dabar įsivaizduokite keletą
storokų nudistų su dviračiais.
Jie dalyvauja nuogose dviračių lenktynėse,
ir lekia tiesiai į jūsų namo duris.
Noriu, kad tai iš tikrųjų pamatytumėte.
Jie labai sunkiai mina pedalus,
jie suprakaitavę,
jie stipriai šokčioja.
Ir jie įsirėžia į tiesiai į jūsų namo duris.
Visur skraido dviračiai,
ratai pralekia pro jus,
stipinai įlenda į nepatogias vietas.
Ženkite pro durų slenkstį
į savo fojė, savo prieškambarį,
kad ir kas būtų kitoje jų pusėje,
ir pamatykite, kokia yra šviesa.
Šviesa krenta ant Sausainių pabaisos.
Sausainių pabaisa jums mojuoja
sėdėdamas balne ant gelsvai rudo arklio.
Tai kalbantis arklys.
Beveik jaučiate jo mėlyną kailį.
Galite užuosti ir avižinį sausainį,
kurį jis tuoj susigrūs į burną.
Praeikite pro jį.
Praeikite pro jį į svetainę.
Svetainėje, savo plačiajuoste vaizduote
pamatykite Britney Spears.
Ji menkai apsirengusi,
ji šoka ant jūsų kavos stalelio,
ir dainuoja „Hit Me Baby One More Time“.
Tada eikite paskui mane į savo virtuvę.
Per jūsų virtuvės grindis nutiestas
geltonų plytų kelias
ir iš orkaitės link jūsų eina
Dorotė, Geležinis Medkirtys,
Baidyklė ir Liūtas iš
„Smaragdo miesto burtininko“,
susikibę už rankų.
Gerai. Atsimerkite.
Noriu papasakoti jums
apie labai keistą konkursą,
kuris kasmet vyksta Niujorko mieste.
Jo pavadinimas „Jungtinių Valstijų
atminties čempionatas“.
Į ši konkursą keliavau prieš kelis metus
kaip mokslo žurnalistas,
tikėdamasis, kad tai bus
eruditų čempionatas.
Ten buvo šiek tiek vaikinų
ir keletas merginų,
stipriai besiskiriančių amžiumi
ir higienos būkle.
(Juokas)
Jie bandė įsiminti šimtus
atsitiktinių skaičių,
pažiūrėję į juos vienąkart.
Bandė įsiminti daugybės
nepažįstamų žmonių vardus.
Jie įsiminė ištisus eilėraščius
tik per keletą minučių.
Jie varžėsi, kas greičiausiai įsimins
kortų seką išmaišytoje kaladėje.
Man tai atrodė neįtikėtina.
Šie žmonės turbūt gamtos keistenybės.
Tad ėmiau kalbėtis su keletu dalyvių.
Šis vaikinas vardu Ed Cook,
jis iš Anglijos,
kur jis yra vienas geriausiai
atmintį išlavinusių žmonių.
Ir jam sakau: „Edai, kada tu supratai,
kad esi vunderkindas?“
Ir Edas atsakė „Nesu vunderkindas.
Iš tikrųjų turiu tik vidutinio gerumo
atmintį.
Visi dalyvaujantys šiame konkurse
pasakys, kad turi vudutinišką atmintį.
Mes visi treniravomės,
kad galėtume atlikti šiuos
neįtikėtinus dalykus su atmintimi,
naudodami senovės metodus,
metodus išrastus prieš
2500 metų Graikijoje,
tokius pat metodus,
kuriuos naudojo Ciceronas,
kad įsimintų savo kalbas,
metodus, kuriais viduramžių mokslininkai
įsimindavo ištisas knygas.“
Ir aš tariau: „Ei, kodėl aš apie visa tai
niekada negirdėjau?“
Ir mes stovėjome šalia konkursinės salės
ir Edas, kuris yra nuostabiai protingas,
bet kiek ekscentriškas anglas,
man sako: „Joshai,
tu – amerikietis žurnalistas.
Ar pažįsti Britney Spears?“
Aš sakau: „Ką? Ne. Kodėl klausi?“
„Nes aš tikrai noriu ją išmokyti
greitai įsiminti
sumaišytų kortų kaladės eilę
JAV televizijos programos metu.
Tai pasauliui įrodytų,
kad tai gali padaryti bet kas“.
(Juokas)
Aš atsakiau: „Na, aš ne Britney Spears,
bet gal galėtum išmokyti mane.
Ta prasme, juk reikia kažkur pradėti,
ar ne?“
Ir tai man buvo labai keistos kelionės
pradžia.
Didesnę kitų metų pusę praleidau
ne tik treniruodamas atmintį,
tai taip pat ją tirdamas,
ir bandydamas suvokti, kaip ji veikia
ir kodėl atmintis kartais neveikia
ir koks jos potencialas.
Susipažinau su keletu labai įdomių žmonių.
Šis vyrukas vardu E.P.
Jis serga amnezija ir jo atmintis
galbūt blogiausia pasaulyje.
Jo atmintis tokia bloga,
kas jis net neatsimena turįs
atminties problemų,
kas yra neįtikėtina.
Jis tokio tragiško likimo asmenybė,
bet jis mums atskleidė kaip stipriai
mūsų atsiminimai lemia tai, kuo mes esame.
Kitoje spektro pusėje – šis žmogus.
Tai Kim Peek.
Juo paremtas Dustino Hoffmano veikėjas
filme „Lietaus žmogus“.
Kartu praleidome popietę
Solt Leik Sičio viešojoje bibliotekoje
įsimindami telefonų knygas,
tai buvo smagu.
(Juokas)
Po to aš perskaičiau krūvą traktatų
apie atmintį,
kurie parašyti prieš daugiau nei 2000 metų
lotyniškai antikos laikais
ir vėliau viduramžiais.
Ir sužinojau daug įdomių dalykų.
Vienas jų yra tai,
kad kadaise
idėja turėti išlavintą,
disciplinuotą ir išdirbtą atmintį
nebuvo tokia tolima ir keista kaip dabar.
Kažkada žmonės investuodavo
į savo atmintį,
darbščiai tvarkydami savo protus.
Per kelis pastaruosius tūkstantmečius
mes sukūrėme daug technologijų –
nuo abėcėlės iki pergamento,
iki knygos, iki spausdinimo mašinos,
fotografijos,
kompiuterio ir išmaniųjų telefonų,
kurie mums leido vis lengviau
eksternalizuoti savo atsiminimus,
iš esmės perleisti technologijoms
šį fundamentalų žmogaus sugebėjimą.
Šios technologijos leido atsirasti
moderniam pasauliui,
bet jos pakeitė ir mus.
Jos pakeitė mus kultūriškai,
ir tvirtinčiau, kad jos pakeitė mus
kognityviai.
Nebesant reikiamybės atsiminti,
regis, išvis pamiršome kaip atsiminti.
Viena paskutinių vietų pasaulyje,
kur vis dar galime rasti žmonių,
kuriems rūpi
išlavinta, disciplinuota
ir išdirbta atmintis
yra šis atminties konkursas.
Išties jis ne vienintelis.
Tokie konkursai vyksta visame pasaulyje.
Ir mane tai sužavėjo, norėjau žinoti
kaip žmonės tai sugeba.
Prieš keletą metų keli žmonės
iš Londono universitetinio koledžo
į laboratoriją atsivedė keletą čempionų.
Jie norėjo sužinoti,
ar šie žmonės turi
struktūriškai, anatomiškai kitokias smegenis
nei visi kiti?
Atsakymas buvo ne.
Ar jie protingesni už mus?
Jie davė jiems keletą
kognityvinių testų,
ir rezultatas buvo, kad nelabai.
Bet buvo vienas labai įdomus
ir daug atskleidžiantis skirtumas
tarp čempionų smegenų
ir kontrolinės grupės,
su kuria buvo lyginama.
Jie buvo patalpinti į fMRI mašiną,
kuri skenavo jų smegenis
jiems įsimenant skaičius, žmonių veidus
ir snaigių paveikslėlius,
ir buvo pastebėta, kad atminties čempionų
smegenyse įsižiebdavo
skirtingos smegenų dalys
nei pas visus kitus žmones.
Čempionai naudojosi, arba atrodė,
kad naudojasi
smegenų dalimi, kuri susijusi
su erdvine atmintimi ir navigacija.
Kodėl? Ir as mes galime iš to
ko nors pasimokyti?
Atminties sportas
panašus į ginklavimosi varžybas,
kur kasmet kas nors sugalvoja
naują metodą kaip atsiminti
daugiau ir greičiau,
ir tada likusieji turi vytis.
Tai mano draugas Ben Pridmore,
triskart Pasaulio atminties čempionas.
Ant jos stalo priešais jį
yra 36 sumaišytos kortų kaladės,
kurias jis bandys įsiminti
per vieną valandą,
naudodamasis metodu, kurį pats išrado
ir vienintelis gerai moka.
Naudodamasis panašiu metodu
jis tiksliai įsiminė
4140 atsitiktinai sugeneruotų
dvejetainių skaičių seką
per pusę valandos.
Taip.
Nors yra daugybė būdų
įsiminti informaciją šiuose konkursuose,
viskas, visi šie metodai
galų gale remiasi dalyku,
kurį psichologai vadina pasakojiminiu
kodavimu.
Ir tai pavaizduojama labai šauniu
paradoksu,
kuris žinomas kaip
Kepėjo/kepėjo paradoksas,
kuris skamba taip:
Jei dviejų žmonių paprašysiu atsiminti
tą patį žodį,
jei tau sakau:
„Atsimink, kad yra toks žmogus vardu Kepėjas.“
Jo toks vardas.
O tau sakau: „Atsimink, kad yra toks žmogus, kuris yra kepėjas.“
Ir kai po kiek laiko ateisiu pas tave
ir pasakysiu: „Ar atsimeni tą žodį,
kurį kažkada pasakiau?
Atsimeni koks jis buvo?“
Žmogus, kuriam buvo pasakytas
vardas Kepėjas,
bus mažiau linkęs atsiminti žodį
nei žmogus kuriam buvo
pasakyta profesija kepėjas.
Tas pats žodis, bet ne taip pat lengva
atsiminti. Keista.
Kas gi čia vyksta?
Na, vardas Kepėjas jums nieko nereiškia.
Jis visiškai nesuterštas
visų kitų atiminimų, esančių jūsų galvoje.
Bet paprastas daiktavardis kepėjas,
juk žinome kepėjus.
Kepėjai dėvi juokingas baltas kepures.
Jų rankos miltuotos.
Kepėjai skaniai kvepia grįžę namo
iš darbo.
Galbūt net pažįstame kepėją.
Ir išgirdę šį žodį
imame kabinti prie jo šias asociacijas,
kurios paskui padeda jį prisiminti vėliau.
Viskas, kas vyksta
šiuose konkursuose
ir ištisas gero įsiminimo menas
remiasi į tai kaip gerai galime
Kepėją iš didžiosios K
paversti į kepėją iš mažosios k,
kad galėtume informaciją,
kuriai trūksta konteksto,
svarbos ir reikšmės,
kažkaip perversti,
kad ji taptų reikšminga
kitų jūsų galvoje esančių dalykų
kontekste.
Viena iš sudėtingesnių metodikų
sukurta prieš 2500 metų
Senovės Graikijoje.
Ji pavadinta atminties rūmais.
Jos sukūrimo istorija yra tokia:
buvo poetas vardu Simonidas
ir jis kartą dalyvavo pobūvyje.
Jis buvo samdomas renginių vedėjas
nes tais laikais, norint surengti
nepakartojamą vakarėlį,
samdydavai ne didžėjų, o poetą.
Jis atsistoja, mintinai pasako eilėraštį
ir išeina pro duris
ir kitą akimirką banketų salė sugriūva
ir visi viduje buvę žmonės žūsta.
Griūdama salė ne tik visus pražudo,
bet ir neatpažinamai suniokoja kūnus.
Niekas negali pasakyti, kas buvo viduje,
niekas nežino, kur kas sėdėjo.
Kūnų neįmanoma tinkamai palaidoti.
Tai dar viena tragedija po pirmosios.
Stovėdamas lauke, Simonidas,
kuris vienintelis išgyveno griūtį,
užsimerkia ir staiga susivokia,
kad mintyse jis gali matyti
kur kiekvienas banketo svečias sėdėjo.
Ir jis už rankos veda artimuosius
pas jų žuvusius artimuosius.
Ir tą akimirką Simonidas suprato tai,
ką mes visi šiek tiek nujaučiame,
ir tai yra, kad kad ir kaip mums sunku
prisiminti vardus ir telefono numerius,
ir pažodinius kolegų nurodymus,
mes turime neįtikėtiną vaizdinę
ir erdvinę atmintį.
Jei paprašyčiau pasakyti pirmus 10 žodžių
iš mano papasakotos istorijos žodžių
apie Simonidą,
greičiausiai jums tai sunkiai pavyks.
Bet kertu,
kad jei paklausčiau,
kas sėdi ant kalbančio arklio
jūsų foje dabar pat,
jūs galėtumėte tai matyti.
Atminties rūmų idėja
yra mintyse sukurti
šį įsivaizduojamą pastatą
ir apdėlioti jį vaizdais
daiktų, kuriuos norite prisiminti –
kuo keistesni, pakvaišę ir neįtikėtini,
kuo juokingesni, purvinesni ir stipresni
yra šie vaizdai,
tuo labiau jie bus nepamirštami.
Tai 2000 metų senumo patarimai,
užrašyti seniausiuose atminties
traktatuose.
Kaipgi tai veikia?
Tarkime, jus pakvietė
Į TED centrą sakyti kalbą
ir jūs norite tai daryti iš atminties
ir norite naudoti tuos pačius
metodus kaip Ciceronas,
jei jis būtų prieš 2000 metų pakviestas
į TEDxRome.
Jūs galėtumėte
įsivaizduoti save priešais
savo namo duris.
Ir jūs sugalvotumėt kokį nors
visiškai keistą, nesuprantamą
ir nepamirštamą vaizdą
kad prisimintumėte pirmą dalyką,
kurį turite pasakyti
šiame visiškai keistame konkurse.
Ir tada įžengtumėte namų vidun,
ir pamatytumėte Sausainių pabaisą,
sėdintį ant pono Edo.
Ir tai jums primintų,
kad tada norėtumėte pristatyti
savo draugą Ed Cook.
Ir tada pamatytumėte Britney Spears
ir tai primintų tą juokingą istoriją,
kurią norėjote papasakoti.
Tada įeitumėte į savo virtuvę
ir ketvirta tema, apie kurią kalbėsite
yra ta keista metus trukusi kelionė,
ir jūsų keli draugai gali tai priminti.
Taip romėnų oratoriai įsimindavo
savo kalbas –
ne pažodžiui, kas jus tiesiog pražudytų,
o kaip temų sąrašą.
O iš tikrųjų frazė „teminis sakinys“
kilusi iš graikų žodžio „topos“,
kuris reiškia vietą.
Tai liekana tų laikų,
kai žmonės apie oratoriškumą ir retoriką
galvojo iš erdvinės perspektyvos.
Frazė „visų pirma“
yra lyg pirmoji vieta
jūsų atminties rūmuose.
Man tai buvo išties nuostabu
ir pradėjau tuo užsiimti.
Nuėjau į dar keletą atminties konkursų.
Ir buvau susigalvojęs, kad vėliau
parašysiu ką nors ilgesnio
apie šią sportinio įsiminimo subkultūrą.
Bet buvo viena problema.
Problema yra tai, kad atminties konkursai
yra patologiškai nuobodūs renginiai.
(Juokas)
Rimtai, tai lyg krūva žmonių
rašančių egzaminą.
Įdomiausia būna tada,
kai kas nors ima pasakoti
apie savo rūmus.
O aš esu žurnalistas, man reikia
apie ką nors rašyti.
Ir aš žinau, kad šių žmonių galvose vyksta
neįtikėtini dalykai,
bet man tai yra uždara.
Ir supratau, kad norėdamas papasakoti
šią istoriją
pats turėjau atsidurti jų klumpėse.
Ir kasryt, prieš atsisėsdamas skaityti
„New York Times“,
ėmiau praleisti 15-20 minučių
bandydamas ką nors išmokti atmintinai.
Galbūt eilėraštį.
Galbūt vardus iš senos metų knygos,
kurią nusipirkau blusturgyje.
Ir man tai buvo stebėtinai smagu.
Niekad nebūčiau to tikėjęsis.
Buvo smagu, nes tai iš tikrųjų nėra
vien atminties treniravimas.
Tai darant imi vis geriau ir geriau
kurti ir galvoti
tuos pakvaišusius, kvailus, juokingus
ir galbūt neužmirštamus vaizdus
savo mintyse.
Ir aš visai į tai įsitraukiau.
Čia aš, dėvintis standartinius
atminties sportininko įrankius.
Tai ausų kamštukų pora
ir pora apsauginių akinių, kurie uždengti,
išskyrus mažytes skylutes,
nes trikdžiai yra didžiausias
atminties sportininko priešas.
Galų gale grįžau į tą patį konkursą,
apie kurį rašiau prieš metus.
Ir maniau, kad sudalyvausiu, kad atlikčiau
šiokį tokį dalyvaujamojo žurnalizmo
eksperimentą.
Ir kad tai būtų gražus epilogas
visiems mano tyrinėjimams.
Problema buvo, kad eksperimentas
įvyko ne pagal planą.
Aš laimėjau konkursą,
nors to tikrai neturėjo įvykti.
(Plojimai)
Dabar yra gera
sugebėti atmintinai išmokti kalbas
ir telefono numerius ar pirkinių sąrašus,
bet tai iš tikro nėra esmė.
Tai tik triukai.
Šie triukai veikia,
nes yra paremti paprastais principais,
kurie nusako kaip dirba
mūsų smegenys.
Ir nebūtina statyti atminties rūmų
ar mintinai mokytis kortų kaladžių,
kad gautume naudos iš įžvalgų
apie smegenų veiklą.
Dažnai kalbame apie žmones,
turinčius puikią atmintį
lyg tai būtų įgimtas sugebėjimas
bet tai netiesa.
Puiki atmintis yra išlavinama.
Pats papračiausias dalykas yra tai,
kad mes atsimename, kai esame susikaupę.
Atsimename, kai esame į ką nors įsitraukę.
Atsimename, kai galime
paimti informaciją ir ją išgyventi,
suvokti, kodėl ji yra mums prasminga,
kodėl svarbi, kokios ji spalvos,
atsimename, kai galime informaciją
kaip nors pakeisti,
kad ji būtų suvokiama
tarp visų kitų dalykų,
plaukiojančių mūsų galvoje,
kada galime poną Kepėją paversti kepėju.
Atminties rūmai, visos šios technikos,
tai tėra būdai pagreitinti mokymąsi.
Netgi ne tai.
Šie metodai veikia,
nes priverčia jus dirbti.
Jie suteikia tam tikrą apdorojimo gylį,
tam tikrą susikaupimą,
kurio dauguma mūsų paprastai netreniruoja.
Bet iš tikro, nėra būdų aplenkti
šio darbo.
Taip įsimenama.
Ir manau, kad jus reikėtų palikti
su viena mintimi,
mintimi, kurią E.P.,
amnezikas, kuris negali net prisiminti,
kad turi atminties negalią,
man davė,
ir tai yra idėja,
kad mūsų ištisas gyvenimas tėra
visų atsiminimų suma.
Kiek esate linkę prarasti
iš savo ir taip trumpų gyvenimų
leisdami laiką su savo „Blackberry“
ir „iPhone“ telefonais,
nekreipdami dėmesio
į žmogų priešais mus,
kuris su mumis kalbasi,
būdami tokie tingūs, kad net negalime
to giliai suvokti?
Per asmeninius potyrius išmokau,
kad visi mes turime
paslėptus nepaprastus
atminties sugebėjimus.
Bet jei norime gyventi
įsimintinus gyvenimus,
turime būti tokiu žmogumi,
kuris nepamiršta atsiminti.
Ačiū.
(Plojimai)