Teorija apie Viską pagal Athene

Ši video medžiaga pristato naujus atradimus neurologijoje

ir sprendimą daugeliui dabartinių neišspręstų problemų fizikoje

Būdama aiški dėl metafizinių sąsajų

ir ypatingai sutelkdama dėmesį į moksliškai patvirtinamus duomenis,

ši medžiaga taip pat turi filosofinių susiejimų su gyvenimu, mirtimi ir visatos kilme.

Dėl daugybės sluoksnių ir koncentruotos informacijos pristatyme,

kad suprasti jį visiškai, jis gali reikalauti plataus požiūrio,

nors ir buvo įdėta daug pastangų,

kad supaprastinti čia aptartas sudėtingas mokslines koncepcijas.

Be to, norėčiau padėkoti autoriui

kad leidžia man sekti bei skleisti jo darbus

nes jis norėjo likti atsidavęs savo tirinėjimams

ir išvengti savo patekimo į žiniasklaidą.

parašyta ir tirinėta Athene

koreguota ir papasakota Reese015

muzika Professor Kliq

SKYRIUS 1

,,Dievas Neuronuose''

Žmogaus smegenys tai tinklas iš apie šimto milijardų neuronų.

Skirtingi patyrimai sukuria skirtingas neuronų jungtis

kurios sukelia skirtingas emocijas.

Ir priklausomai nuo to, kuris neuronas sudirginamas

tam tikros jungtys tampa stipresnės ir labiau veiksmingos.

o kitos tuo metu gali tapti silpnesnės.

Tai vadinama nervų sistemos plastiškumu.

Tie, kurie ugdosi tapti muzikantais,

kuria stipresnes neuronines jungtis, kurios jungs

du galvos smegenų pusrutulius ir padarys juos muzikaliai kūrybingus.

Iš esmės, bet kokios rūšies talentas ar įgūdžiai gali būti išugdomi besitreniruojant.

Rudiger Gamm, kuris net pats save pripažino ,,beviltišku studentu''',

nemokėdavo išspręsti paprastos matematikos bei nusprendė išugdyti savo įgūdžius

ir tapo garsiuoju ,,žmogumi skaičiuotuvu''

sugebančiu atlikti ypatingai sudėtingas matematines užduotis.

Racionalumas ir emocinis atsparumas veikia tu pačiu principu.

Tai tik neuroninės jungtys kurios gali būti stiprinamos.

Kad ir ką tu bedarytum bet kuriuo laiku, tu fiziškai keiti savo smegenis ir tampi geresniu šioje srityje.

Kadangi tai yra toks pamatinis smegenų mechanizmas,

būvimas sąmoningesniu gali stipriai pagausinti mūsų gyvenimo potyrius.

1 dalis: Socialinė Neurologija

Specifiniai neuronai ir neuronų kanalai, tokie kaip norepinefrinas

sukelia gynybinę būseną kai mes jaučiame, kad mūsų mintys turi būti apsaugotos nuo kitų.

Jei mes tada susiduriame su nuomonių nesutarimu,

cheminės medžiagos išleistos smegenyse yra tos pačios,

kurios bando užtikrinti mūsų išgyvenimą pavojingose situacijose.

Šioje gynybinėje būsenoje,

primityvesnė smegenų dalis trikdo racionalų mąstymą

o limbinės sistemos gali išmušti daugybę mūsų darbinės atminties,

fiziškai lemdama ,,siaurą-mąstymą''.

Mes matome tai baimės politikoje, pokerio žaidėjų strategijoje

ar paprasčiausiai kai kas nors yra užsispyręs pokalbyje.

Nesvarbu kokia vertinga yra idėja,

smegenys turi problemų apdorojant ją šioje būsenoje.

Neuroniniame lygmenyje, jos reaguoja lyg mes būtume išgąsdinti,

net jei ir šis netikras pavojus kyla iš nekenksmingų nuomonių ar faktų,

kuriuos mes iš kitu atveju priimtume kaip naudingus ir racionaliai sutiktume su jais.

Bet kai mes išreiškiame save ir mūsų nuomonės teigiamai įvertinamos,

šios ,,gynybinės cheminės medžiagos'' smegenyse

ir dopamino neurotransmisija atlygina suaktyvindama neuronus,

kurie verčia mus jaustis stipresniais ir didina mūsų pasitikėjimą savimi.

Mūsų įsitikinimai turi didelį poveikį mūsų kūno chemijai,

štai todėl Placebo efektas gali būti toks efektyvus.

Savigarba ir asmeniniai įsitikinimai stipriai susijęs su vienu iš neuromediatorių serotoninu.

Kai jo kiekis sumažėja,

tai dažnai sukelia depresiją, savigraužą, ar net savižudybę.

Socialinis pripažinimas padidina dopamino ir serotonino lygius smegenyse

ir leidžia atitrūkti nuo emocinio prisirišimo ir lengviau tapti sąmoningu.

2 dalis

2 dalis. Veidrodiniai neuronai ir Sąmonė

Socialinė psichologija dažnai tyrinėja pagrindinį žmogaus poreikį pritapti

ir vadina tai normatyvine socialine įtaka.

kai mes augame mūsų moralinis ir etinis kompasas yra beveik visiškai suformuotas aplinkos.

taigi mūsų veiksmai dažnai yra pripažinimo iš visuomenės rezultatas.

Bet nauji neurologiniai atradimai

suteikia geresnį kultūros ir asmenybės supratimą.

Pastarieji neurologiniai tyrinėjimai patvirtino empatinių veidrodinių neuronų egzistavimą.

Kai mes patiriame emociją ar atliekame veiksmą, tam tikri neuronai įjungiami.

Bet kai mes stebime kažkieno kito atliekamą tą patį veiksmą, arba šį įsivaizduojame,

daugybė tų pačių neuronų vėl įsijungs, lyg mes atliktume veiksmą patys.

Šie empatiniai neuronai sujungia mus su kitais žmonėmis leisdami mums jausti tai, kai jaučia kiti.

Ir kadangi šie neuronai reaguoja į mūsų vaizduotę,

mes galime patirti emocinį atsaką lyg tai ateitų iš kažkur kitur.

Ši sistema yra tai, kas leidžia vykti žmogaus savianalizei.

Veidrodinis neuronas nežino skirtumo tarp savęs ir kitų

ir tai yra priežastis kodėl mes esame taip priklausomi nuo visuomenės pripažinimo ir kodėl norime pritapti.

Mes esame pastovioje dvilypėje būsenoje tarp to kaip matome save ir kaip kiti mato mus.

Tai gali sukelti susipainiojimą tokiose sąvokose, kaip asmenybė ir savigarba.

Ir smegenų skanavimas rodo, kad mes patiriame šias neigiamas emocijas

netgi prieš tai, kai jas suvokiame.

Bet kai mes mąstom sąmoningai, galime pakeisti netinkamas emocijas,

nes mes valdome mintis, kurios jas sukelia.

Tai yra nouroninė cheminė pasekmė to, kad prisiminimai tampa kintantys po to, kai buvo priimti

ir to, kaip jie yra perkurti per baltymų sintezę.

Savianalizė stipriai pakeičia tai, kaip mūsų smegenys veikia.

Ji aktyvuoja savireguliuojančius neokortikalinus regionus,

kurie suteikia mums neįtikėtiną mūsų jausmų kontrolę.

Kiekvieną kartą mums tai darant, mūsų racionalumas ir emocinis atsparumas yra sustiprinti.

Kai mes nesame sąmoningi daugelis mūsų minčių ir veiksmų yra impulsyvūs

bei mintis, kad mes tik atsitiktinai reaguojame ir nedarome sąmoningų sprendimų yra inkstinktyviai nuvylianti.

Smegenys išsprendžia tai sukurdamos mūsų poelgių paaiškinimus

ir fiziškai perrašydamos jas į mūsų atmintį, naudodamos atminties atstatymą

verčiančios mus tikėti, kad mes valdėme savo veiksmus.

Tai taip pat vadinama atgaliniu-racionalizavimu

ir tai gali palikti daugybę mūsų neigiamų emocijų neišspręstų ir paruoštų bet kuriuo metu išsilieti.

Jos tampa pastoviu kuru mūsų susipainiojimui,

nes mūsų smegenys vis bandys pateisinti kodėl mes pasielgėme iracionaliai.

Visas šis sudėtingas ir beveik šizofreniškas pasąmonės elgesys

yra labai labai lygiagrečiai išdėstytos smegenų sistemos rezultatas.

Nėra jokio konkretaus sąmonės centro.

Šis vienybės vaizdas iš tikrųjų yra kiekvienos iš šių atskirų grandžių aktyvavimas ir išraiška

vienu laiko momentu.

Mūsų potyriai pastoviai keičia mūsų neuronines jungtis

fiziškai sudaranti paralelinę sistemą - mūsų sąmonę.

Tiesioginiai pakeitimai gali turėti surrealistinių pasekmių, kurios atveda prie klausimo

kas ir kur sąmonė iš tikrųjų yra.

Jei tavo kairys smegenų pusrutulis būtų atjungtas nuo dešinio,

kaip būna su ,,atskirtųjų smegenų'' pacientais,

tu vistiek sugebėtum kalbėti ir mąstyti su kairiuoju pusrutuliu,

tuo metu tavo dešinys pusrutulis turėtų labai ribotas orientavimosi galimybes.

Tavo kairiosioms smegenims nė neprireiks dešiniosios dalies,

netgi jei tai iš esmės keičia tavo nuovoką.

Viena iš to pasekmių yra tai, kad negalėsi daugiau apibūdinti dešiniosios kieno nors veido dalies.

Bet tu to niekad nė nepaminėsi, tu niekada nematysi to kaip problemos

arba bent suvoksi, kad kas nors pasikeitė.

Kadangi tai įtakoja ne tik tavo realaus pasaulio suvokimą,

bet ir veikia tavo psichikos vaizdinius, tai ne tik tavo pojūčių problema,

o pokytis tavo sąmonėje iš pagrindų.

3 dalis

3 dalis: Dievas Neuronuose

Kiekvienas neuronas turi įtampą

kuri gali keistis kai jonai keliauja iš ląstelės arba į ją.

Kai neurono įtampa pasiekia tam tikrą lygį,

jis siunčia elektrinį signalą į kitas ląsteles,

kurios pakartos procesą.

Kai daug neuronų iššaunama vienu metu, mes galime išmatuoti

šiuos pokyčius bangos pavidalu.

Smegenų bangomis remiasi beveik viskas kas dedasi mūsų mintyse,

įskaitant atminties atidumą ar net intelektą.

Kai jos virpa skirtingais dažniais, jos klasifikuojasi į grupes, tokias kaip alfa, beta ir gama.

Kiekviena iš jų atlieka vis kitokia užduotį.

Smegenų bangos leidžia smegenų ląstelėms prisitaikyti prie dažnio

atitinkančio tam tikrą užduotį, ignoruodamos nereikalingus signalus,

panašiai kaip radijas reguliuojamas skirtingomis bangomis, kad priimti radijo stotis.

Duomenų perdavimas tarp neuronų tampa optimalus

kai jų veikla sinchronizuojama.

Tai yra ta pati priežastis kodėl mes patiriame pažinimo išsiblaškymą;

suirutė tuo pat metu turint kelias prieštaringas idėjas.

Valia yra įrankis, kad paprasčiausiai sumažinti nedarną tarp neuronų grandžių.

Evoliuciją galima matyti kaip tą patį procesą,

kur gamta bando prisitaikyti arba ,,rezonuoti'' su jos aplinka.

Taip bedarydama, ji evoliucionuoja iki momento, kai ji tampa sąmoninga

ir pradeda apmąstyti savo paties egzistavimą.

Kai asmuo susiduria su paradoksu ar užsinori tikslo

kol galvoja, kad žmogaus egsistencija yra bereikšmiška

atsiranda pažintinis išsiblaškymas.

Per istoriją tai daugelį vedė siekti dvasinių ar religinių pamokymų,

mesti iššūkiį mokslui, nes jis nesugebėjo suteikti atsakymų į klausimus, tokius kaip ,,Kodėl?'' ar ,,Kas aš esu?''

4 dalis

4 dalis: Aš esu Athene.

,,Veidrodiniai neuronai nežino skirtumo tarp savęs paties ir kitų''

Kairysis smegenų pusrutulis yra didžia dalimi atsakingas už rišlią įsitikinimų sistemą,

kad išlaikyti nuoseklumo jausmą mūsų gyvenimuose.

Nauji potyriai yra įstatomi į jau esamą įsitikinimų sistemą.

Kai jie nepritampa, jie paprasčiausiai atmetami.

Tai anti-balansuoja dešinysis smegenų pusrutulis, kuris turi priešingą polinkį.

Kai kairysis smegenų pusrutulis bando išsaugoti modelį,

dešinysis pusrutulis pastoviai prieštarauja dabartinei padėčiai.

Kai prieštaraujančios anomalijos tampa per daug didelės,

dešinysis pusrutulis iššaukia mūsų pasaulėžiūros persvarstymą.

Tačiau, jei mūsų įsitikinimai per stiprūs,

dešiniajam pusrutuliui gali nepasisekti nepaisyti mūsų neigimo.

Tai gali sukurti visišką sumišimą norint suprasti kitus.

Kai neuroninės jungtys kurios fiziškai apibūdina mūsų įsitikinimų sistemą

nėra stipriai išvystytos ar veiklios, tuomet mūsų sąmonė, visų atskirų jungčių visuma to laiko moentu,

gali susidaryti vien iš veiklos susijusios su mūsų veidrodiniais neuronais.

Visai lyg mes patirtume alkį,

mūsų sąmonė susideda daugiausia iš neuroninių sąveikų, kad susirasti maisto.

Tai nėra kažkokio centrinio ,,aš'' , kuris siunčia komandas įvairioms smegenų sritims, rezultatas.

Visos atskiros smegenų dalys tampa veiklios arba neveiklios ir tarpusavyje sąveikauja be valdymo centro.

Visai kaip pikseliai vaizo ekrane būdami kartu gali išreikšti save į atpažįstamą paveikslą,

neutralių sąveikų susiliejimas išsireiškia į sąmonę.

Kiekvieną akimirką mes faktiškai esame skirtingas paveikslėlis.

Vis skirtinga esybė, kaip bandom atvaizduoti, kai esam alkani, kai žiūrim šį vaizdo įrašą.

Kiekvieną sekundę mes tampame skirtingais asmenimis kadangi pereiname per skirtingas būsenas.

Kai naudojame savo veidrodinius neuronus kad pasižiūrėti į pačius save, mes galime susikurti asmenybės idėją.

Bet jei mes darome tai su savo mokslinėmis samprotomis, mes galime pamatyti kaiką visiškai kitokio.

Neuronų sąveikos, kurios sukuria mūsų spurdančią sąmonę, nesibaigia ties mūsų pačių neuronais.

Mes taipogi tarpusavyje elektrochemiškai sąveikaujančių smegenų pusrutulių rezultatas,

nes mes jaučiame jungdami savo neuronus su kitais neuronais mūsų aplinkoje.

Nėra nieko atskiro. Ir tai nėra hipotetinė filosofija,

tai pagrindinė veidrodinių neuronų savybė,

kuri leidžia mums suprasti save per kitus.

Stebėti šia neuroninę veiklą kaip savo paties, nepaisant aplinkos,

susidarytų klaidingas požiūris.

Mūsų superorganizmo ypatybės taip pat atsispindi evoliucijoje,

kur mūsų, kaip primatų, išgyvenimas priklausė nuo mūsų sutelktinių gebėjimų.

Su laiku, neokortiniai regionai evoliucionavo kad suteiktų galimybę moduliuoti primityvius inkstinktus

ir apeiti savanaudiškus impulsus visos grupės naudai.

Mūsų savanaudiški genai pradėjo skatinti abipusį visuomeninį elgesį superorganizmo struktūrose,

veikliai išmetant ,,išgyvena stipriausias'' sąvoką.

Smegenų neuroninė veikla rezonuosis nuosekliausiai kai nėra jokios nedarnos tarp

šių pažangių naujų smegeninių regionų ir senesnių bei primityvesnių.

Ką mes tradiciškai vadiname ,,savanaudiškais polinkiais'' yra tik siaura interpretacija to,

ką mūsų save-tenkinantis elgesys išreiškia, kuriame žmogaus charakteristikos yra

suvoktos per nepilnavertišką asmenybės paradigmą... vietoj to, kad moksliškai pažvelgtume į save:

pastoviai besikeičiančios esybės be jokio centro, momentali išraiška.

Psichologinės to pasekmės kaip objektyvi įsitikinimų sistema leidžia

būti savimonei be prisirišimo prie įsivaizduojamo savęs,

sukeliančio dramatinį pakilimą protiniame skaidrume, socialinėje sąžinėje,

savireguliacijoje ir kas dažnai apibūdinama, kaip ,,būvimu akimirkoje''.

Paplitęs kultūrinis įsitikinimas, kad mums reikia konkretaus,

diachroniško (atsižvelgiančio į istoriją ir patirtį) požiūrio į mūsų gyvenimą, kad susidaryti moralines vertybes.